Suminės darbo laiko apskaitos, kaip darbo laiko režimo, įvedimas darbovietėje iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip daug pastangų reikalaujantis procesas, atsižvelgiant į tai, jog teisinis reguliavimas šio režimo įvedimui kelia nemažai reikalavimų (įvedama esant būtinumui, įvykdžius informavimo bei konsultavimo procedūrą su darbo taryba, taip pat atsižvelgus į darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos nuomonę). Nepaisant to, tinkamas šio režimo įgyvendinimas verslo aplinkoje gali atnešti nemažai naudos.
Pirma, suminė darbo laiko apskaita yra naudinga, kuomet darbo krūvis darbovietėje svyruoja ir yra nepastovus arba tokio darbo laiko režimo poreikį lemia darbuotojų atliekamų funkcijų esmė, dėl ko yra pasirenkamas ilgesnis apskaitinis laikotarpis ir jo metu dirbama skirtingu intensyvumu atskiromis savaitėmis (pvz., vieną savaitę – 33 valandas, kitą savaitę – 47 valandas ir pan.) apskaitinio laikotarpio pabaigoje vidutiniam per savaitę dirbamų valandų skaičiui vis tiek atitinkant darbo laiko normą (pvz., 40 valandų per savaitę). Tai galėtų būti pritaikyta darbovietėje, kurioje darbuotojų darbo apskaitoje yra aptinkami nukrypimai nuo normalių darbo sąlygų ir tokie nukrypimai gali būti iš anksto suplanuoti, darbuotojai dažnai keičiasi pamainomis ir jų trukmė svyruoja, nustatytu suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiu darbo laiko poreikis sumažėja ar padidėja ir panašiais atvejais. Pavyzdžiui, nepertraukiamai veikiančiose įmonėse (energetikos bei klientų aptarnavimo paslaugas teikiančios įmonės), gydymo bei socialinės globos įstaigose, atskiruose cechuose, baruose, taip pat ir kitose darbovietėse, kuriose dėl techninių gamybos sąlygų negalima laikytis darbuotojų atžvilgiu nustatytos kasdienės ar kassavaitinės darbo trukmės.
Antra, suminės darbo apskaitos įvedimas suteikia darbdaviams daugiau lankstumo organizuojant darbo funkcijų atlikimą, taip užtikrinant gamybos bei paslaugų teikimo nenutrūkstamumą. Vadinasi, darbdavys atsižvelgdamas į savo verslo specifiką turi galimybę paskirstyti darbuotojų darbo laiką būtent taip, kaip jo požiūriu tai yra reikalinga bei efektyvu. Tokiu atveju darbuotojai darbo pareigas atliks būtent tada, kada jų atlikimas iš tiesų yra reikalingas, ir priešingai.
Trečia, suminė darbo laiko apskaita yra ekonomiškas pasirinkimas, kadangi darbdavys gali darbuotojui skirti dirbti didesnį valandų skaičių (LR darbo kodeksas nustato 52 valandų maksimumą per septynių dienų apskaitinį laikotarpį), nei yra numatyta bendra darbo laiko norma – 40 darbo valandų per savaitę, neįskaitant susitarimo dėl papildomo darbo bei budėjimo. Tokiu atveju darbdaviui susidaro palanki situacija išvengiant viršvalandžių. Šiuo atveju tik yra svarbu nepažeisti maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimų.
Ketvirta, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo atveju darbdavys turi darbo grafikus sudaryti ir vykdyti taip, kad apskaitinio laikotarpio pabaigoje darbuotojas būtų išdirbęs visą jam nustatytą laiko normą. Tačiau, pasitaikius atvejams, kuomet darbuotojas nuolat arba dažnai neišdirba jo atžvilgiu nustatyto darbo laiko normos net ir dėl darbdavio kaltės, t. y. darbdaviui nesuteikus pakankamai darbo, darbdavys minėtais atvejais savaime įgyja finansinės naudos privalėdamas darbuotojui sumokėti tik pusė jam priklausančio išmokėti darbo užmokesčio. Pavyzdžiui, darbuotojui taikomas suminės darbo laiko apskaitos režimas, nustatyta darbo laiko norma – 40 valandų per savaitę, apskaitinis laikotarpis – 2 mėnesiai. Per 2 mėnesius (9 sav.) darbuotojas išdirbo 270 valandų. Vadinasi, darbuotojas neišdirbo nustatytos darbo laiko normos (270 val. / 9 sav. = 30 val. per savaitę). Šiuo atveju už neišdirbtą darbo laiko normą (9 sav. x 40 val. = 360 val.; 360 val. – 270 val. = 90 val.), darbuotojui turi būti sumokama pusė priklausančio išmokėti darbo užmokesčio, t. y. darbdavys už 90 neišdirbtų darbo valandų turės sumokėti kaip už 45 valandas.
Nepaisant to, jeigu aplinkybės, kuomet darbdavys darbuotojui nesuteikia pakankamai darbo, dėl ko pastarasis negali išdirbti visos sulygtos darbo laiko normos, nuolat pasikartos, darbuotojas gali siekti apginti savo galimai pažeistus interesus kreipdamasis į darbo ginčų komisiją su reikalavimu priteisti darbo užmokestį už visą sutartą darbo laiko normą dėl galimo darbdavio susitarimo užtikrinti tam tikrą darbo valandų skaičių pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, darbdavys turėtų, kiek tai yra įmanoma, atidžiau sekti darbuotojų, dirbančių pagal suminę darbo laiko apskaitą, faktiškai išdirbtą laiką. Jeigu faktiškai išdirbtas laikas yra pastoviai mažesnis už darbo laiko normą, nustatytą darbo sutartyje, darbdavys turėtų apmąstyti galimybę su darbuotoju susitarti dėl darbo laiko normos sumažinimo arba suteikti darbuotojui daugiau darbo.
Taigi nusprendus įvesti suminės darbo laiko apskaitos režimą, verslui nuo pat pradžių yra svarbu apsvarstyti įmonės viduje vyksiančių procesų įgyvendinimą bei tinkamai paruošti darbuotojus sąsajoje su minėto režimo pritaikymu. Tokiu atveju suminės darbo laiko apskaitos režimas gali verslui suteikti daugiau lankstumo verslo funkcijų organizavimo procese bei atitinkamai suteikti daugiau finansinės naudos.
Šis teisininko komentaras laikytinas bendro pobūdžio konsultacija. Siekiant individualios teisinės konsultacijos konkrečiu atveju turėtumėte kreiptis į advokatų profesinę bendriją „NEWTON LAW“ el. paštu info@newtonlaw.lt arba tel. +370 668 33866
