Šiandienos verslo pasaulyje informacija – tai pagrindinis kapitalas. Klientų duomenys, tiekėjų sąrašai, kainodaros strategijos ar rinkodaros sprendimai dažnai lemia, kas laimi konkurencinėje kovoje. Tačiau ką daryti, kai tokia informacija atsiduria konkurento ar buvusio darbuotojo rankose?

Advokatų profesinės bendrijos „NEWTON LAW“ advokatas Gilbertas Kinderevičius pabrėžia, kad Lietuvoje komercinės paslapties apsaugą užtikrina keli svarbūs įstatymai: Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymas (KPTAĮ), Konkurencijos įstatymas, taip pat Civilinis ir Baudžiamasis kodeksai. Šie teisės aktai ne tik apibrėžia, kas laikoma komercine paslaptimi, bet ir numato atsakomybę už jos neteisėtą panaudojimą.

Taigi, kas laikoma komercine paslaptimi? Pagal įstatymą, komercinė paslaptis – tai nevieša informacija, turinti komercinę vertę, kurios savininkas imasi priemonių ją saugoti. Tai gali būti klientų sąrašai su pirkimų istorija, tiekėjų duomenys, kainodaros formulės, derybų praktika ar net rinkodaros analizės. CK 1.116 straipsnio 1 dalyje apibrėžta komercinės paslapties sąvoka, pateikti kriterijai, keliami informacijai, kad ši būtų kvalifikuojama ir saugoma kaip komercinė paslaptis.

Advokatas Gilbertas Kinderevičius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas pirmiau nurodytą CK 1.116 straipsnio 1 dalies nuostatą, yra pažymėjęs, kad informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, iš esmės keliami trys reikalavimai: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 38 punktas; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-823/2022). Komercinę paslaptį sudaranti informacija turi būti slapta, saugoma protingomis jos turėtojo pastangomis. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl informacijos pripažinimo komercine paslaptimi, pažymėta, jog svarbu tai, ar informacijos turėtojas priėmė sprendimą dėl konkrečių duomenų pripažinimo komercine paslaptimi, ar nustatė jų saugojimo ir naudojimo tvarką; informacija, kurią bendrovė laiko komercine paslaptimi, turi būti identifikuojama tinkamu būdu; paprastai informacijos savininkas įmonės darbuotojams turėtų sudaryti sąlygas aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, kad atitinkama informacija yra slapta, sukurti tvarką, kaip įmonės darbuotojams su šia informacija susipažinti, užtikrinti jos laikymąsi. Slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, kad ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita.

Teismai, spręsdami dėl tam tikros informacijos pripažinimo komercine paslaptimi, yra pažymėję, kad duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, kaip, pvz., kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir kt. Iš esmės, tai reiškia, kad vien „pliki“ klientų/tiekėjų sąrašai ne visais atvejais teismo gali pripažinti komercine paslaptimi, ypač jei jie yra prieinami ir viešai skelbiami.

Kada informacijos naudojimas tampa neteisėtas?

Kaip pažymi advokatas, pagal KPTAĮ 4 straipsnio 2 dalį, neteisėtu laikomas bet koks komercinės paslapties naudojimas be savininko sutikimo, ypač jei informacija buvo gauta darbo santykių metu. Tai reiškia, kad darbuotojas, perėjęs dirbti pas konkurentą ir naudojantis buvusio darbdavio klientų duomenimis, gali būti laikomas pažeidėju. Konkurencijos įstatymas dar griežtesnis: jo 15 straipsnis draudžia naudoti komercinę paslaptį siekiant perimti buvusio darbdavio klientus, darbuotojus ar skleisti klaidinančią informaciją.

Advokatas Gilbertas Kinderevičius pabrėžia, kad nustatant civilinės atsakomybės sąlygas bylose dėl komercinės paslapties neteisėto gavimo, atskleidimo ar panaudojimo, taikoma bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo civilinės atsakomybės bylose taisyklė: ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Teismui nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir pareiga paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, tenka atsakovui. Vis dėlto efektyvios teisinės gynybos principas ir nesąžiningos konkurencijos santykių specifika, be kita ko, jų latentiškumas, lemia materialiuosius ir procesinius civilinės atsakomybės instituto taikymo ypatumus šios kategorijos bylose. Kasacinis teismas ne vienoje byloje yra nurodęs, jog bylose dėl komercinių paslapčių įrodinėjimas turi savitą specifiką, nes jose iš esmės daugiausia tenka remtis netiesioginiais įrodymais.

Kokia atsakomybė gresia pažeidėjui?

Teisinės pasekmės gali būti įvairios — nuo civilinės iki baudžiamosios atsakomybės:

• Civilinė atsakomybė: įmonė gali reikalauti atlyginti tiek tiesioginius, tiek netiesioginius nuostolius. Taip, pat uždrausti neteisėtą komercinės paslapties naudojimą.
• Administracinė atsakomybė: už nesąžiningą konkurenciją gali būti taikomos sankcijos pagal Konkurencijos įstatymą.
• Baudžiamoji atsakomybė: pagal Baudžiamojo kodekso 211 straipsnį, neteisėtas komercinės paslapties atskleidimas ar panaudojimas gali užtraukti baudą arba laisvės atėmimą iki trejų metų, jei ši neteisėta veika padarė didelės žalos nukentėjusiam asmeniui.

Kaip verslas gali apsisaugoti?

Ginčai dėl komercinių paslapčių dažniausiai pralaimimi ne dėl neteisumo, o dėl to, kad įmonė nebuvo pasiruošusi įrodyti, jog informacija buvo saugoma.

Todėl rekomenduojama:

• aiškiai apibrėžti, kokia informacija laikoma paslaptimi;
• su darbuotojais ir partneriais pasirašyti konfidencialumo sutartis;
• taikyti prieigos kontrolę ir technines apsaugos priemones;
• dokumentuoti, kad darbuotojai buvo supažindinti su taisyklėmis.

Pastebėjus galimą pažeidimą, svarbu nedelsiant kreiptis į teismą ir prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones — uždrausti naudoti ar platinti neteisėtai gautą informaciją.

Apibendrinant, advokatų profesinės bendrijos „NEWTON LAW“ advokatas Gilbertas Kinderevičius paaiškina, kad komercinės paslaptys – tai ne abstrakti sąvoka, o realus verslo turtas, kurį galima ir būtina ginti. Lietuvos teismų praktika rodo, kad teisinė apsauga veiksminga tik tada, kai įmonė iš anksto pasirūpina savo duomenų saugumu. Neteisėtas komercinės paslapties informacijos panaudojimas įmonei gali kainuoti šimtus tūkstančių eurų, todėl komercinės paslapties apsauga – strateginis verslo stabilumo garantas.

Šis teisininko komentaras laikytinas bendro pobūdžio konsultacija. Siekiant individualios teisinės konsultacijos konkrečiu atveju turėtumėte kreiptis į advokatų profesinę bendriją „NEWTON LAW“ el. paštu info@newtonlaw.lt arba tel. +370 668 33866